„Sakei, kad kalbėsimės apie tai, kaip specialybė neturi lyties, o visi klausimai – apie lyčių skirtumus“, – pokalbio pradžioje papriekaištauja Bengisu Yilmaz, Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėja. Tačiau po akimirkos smulki juodaakė inžinierė nusišypso – viskas gerai, gyvenimas Lietuvoje ją jau įpratino prie seksistinių juokelių, diskusijų apie tai, kas moteriai pritinka, o kas – ne, prie to, kad stereotipais neretai vadovaujamasi labiau nei kompetencijomis.
Paklausta, kaip yra jos gimtojoje Turkijoje, Bengisu nusišypso: „Šia prasme, sakyčiau, esame labiau europietiški.“ Į Kauną dabartinė KTU doktorantė atvyko iš Stambulo, kur studijavo privačiame Sabanci universitete. Jame ji aktyviai dalyvavo komiteto, skirto sąmoningumui lyčių lygybės klausimu skatinti, veikloje. „Mūsų universitete vedami mokymai mokyklų mokytojams – kad jie nedarytų su lyčių stereotipais susijusios įtakos moksleiviams. Turkijoje tai ypač svarbu, nes tik sulaukę 18 metų ir išsilaikę nacionalinį egzaminą jauni žmonės galiausiai nusprendžia, ką studijuos“, – paaiškina jaunoji tyrėja. Mechatronikos studijas gimtojoje Turkijoje baigusi moteris, paklausta, ar artimieji nustebo dėl pasirinktos specialybės, gūžteli pečiais: „Darbas yra darbas. Tiesiog renkiesi, tai, ką nori daryti“
– Čia, Kaune, dirbi jaunesniąja projektų vadove KTU Ultragarso mokslo institute. Papasakok truputį daugiau apie savo studijas ir darbą.
– Mano projektas vadinasi „NDT on Air“. Tai – neinvazinis lėktuvų konstrukcijų „sveikatos“ patikrinimas. Mano užduotis – įvertinti detalių sukibimo, t.y. klijų, kokybę neardant lėktuvo. Jei pagerintume sukibimo struktūras, sumažintume lėktuvo svorį. Toks sprendimas būtų ir draugiškesnis aplinkai, ir pigesnis. Labiausiai man patinka, kad mano darbas yra tarpdisciplininis. Turiu mechatronikos inžinierės specialybę, bet šiame projekte dirbu elektronikos inžiniere, o mūsų grupėje kartu dirba medžiagų mokslo tyrėjai, fizikai, chemikai.
– Mechatronikos inžinerija – stereotipiškai „vyriška“ specialybė. Kas tavo darbe yra „vyriška“, kas – „moteriška“?
– Nemanau, kad galima taip pasakyti apie bet kurį darbą – darbas yra darbas, kad ir kokioje srityje jis būtų. Darbe kasdien gali rasti dalykų, kurie tau patinka, ir kurie – ne. Tiesa, kai mokiausi, ypač bakalauro studijų metu, iš 50 studentų tik 3 buvo merginos. Magistro studijose proporcija buvo maždaug 30 proc. merginų ir 70 proc. vaikinų, o doktorantūros studijose – jau maždaug per pusę.
– Gal tiesiog merginos yra kruopštesnės, daugiau mokosi ir dėl to tampa tyrėjomis?
– Ne, nepasakyčiau, kad šie dalykai susiję. Aš nebuvau pati geriausia studentė, bet štai – esu doktorantūroje, nes man patinka tyrėjos darbas.
– O kas tau šiame darbe patinka?
– Įvairovė. Šiuo požiūriu, dirbti tyrėja yra labai gerai – kai atsibosta duomenų analizė, kai nuo skaičiukų, atrodo, akys iššoks iš kaktos, gali imtis kitko, pavyzdžiui, rašyti straipsnį. Tyrėjos darbas leidžia ugdytis asmenines savybes – turi mokėti rašyti, pasakoti istorijas apie savo atliekamus tyrimus, turi mokėti viešai kalbėti, rengti prezentacijas. Gali eksperimentuoti, kurti naujus dalykus. Galvoju, gal moterys yra smalsesnės? Oi ne, tikrai neturėčiau to sakyti! (juokiasi) O jei rimtai, man patinka, kad savo darbe galiu pritaikyti pačias įvairiausias žinias. Pavyzdžiui, universitete šiek tiek studijavau meną ir tai man labai padeda.
– Kaip?
– Mokslininkas turi komunikuoti tai, ką daro, publikuoti savo straipsnius moksliniuose žurnaluose. Na, o lengviausias ir labiausiai koncentruotas būdas pasidalyti informacija yra vaizdai. Jei turi truputį meninio išsilavinimo, gali puikiai išnaudoti tai mokslo komunikacijai.
– Kaip pasirinkai specialybę? Ar visada žinojai, kad nori būti inžiniere?
– Įstojusi į universitetą, pirmaisiais metais, kaip ir visi lankiau bendras paskaitas. Antraisiais – lankiau šiek tiek pramoninės inžinerijos, chemijos, fizikos paskaitų, mokiausi meno dalykų. Tada man paaiškėjo, kad yra labai patrauklu sukurti kažką apčiuopiamo, kad man tai – labai patinka. Mano hobis yra rankdarbiai, o tai labai siejasi su inžinierės darbu.
– Kiek tėvai kišosi į tavo pasirinkimą? Gal sulaukei kokių nors reakcijų, kad jis keistas tau, kaip merginai?
– Tikrai ne. Kai rinkausi universitetą, tėvai norėjo, kad studijuočiau mediciną. Tačiau man nepatinka ligoninės, nepatinka ta aplinka, tas kvapas… Tikrai gerbiu žmones, dirbančius šį kilnų darbą, bet jis yra ne kiekvienam. Man jame per daug rizikos. Nenorėjau jos prisiimti, žinojau, kad būsiu laimingesnė, dirbdama su mašinomis ar menu. Iš pradžių, tik pradėjusi studijuoti, galvojau apie politikos mokslus, bet paskui supratau, kad tiek daug skaityti ir rašyti – tikrai ne man. Na, o baigusi doktorantūrą būsiu mokslų daktarė. Tai galbūt patiks ir mano tėvams!
– Minėjai, kad pradžioje studijuojant buvo daugiau vaikinų nei merginų. Kaip manai, kokios to priežastys?
– Negaliu atsakyti už kitus žmones. Aš rinkausi, kas man įdomu, vedama smalsumo. Manau, kad tai ir turėtų būti pagrindinis kriterijus renkantis studijas. Jeigu mergaitė nori tapti mokslininke, inžiniere, dirbti su mašinomis, ji turėtų to siekti. Pasaulis nebe toks, koks buvo prieš 50 metų. Be to, yra tiek skirtingų stipendijų, kurios skatina įvairovę moksle – ne tik moterims, bet ir neįgaliesiems, LGBT žmonėms. Pavyzdžiui, mano projektas yra finansuojamas Marie Curie fondo, kuriame, vertinant paraiškas visada įtraukiamas įvairovės aspektas.
– O kas buvo didžiausias iššūkis tau studijuojant?
– Man? Kaip ir visiems – finansai! Tai visai nesusiję su lytimi, tiesiog, norėdamas studijuoti ir išgyventi, turi turėti tam tikrų pajamų. Nesu iš turtingos šeimos, studijavau su stipendija.
– Kaip padrąsintum tas merginas, kurios abejoja, ar inžinieriaus kelias – joms?
– Manau, kad jos tiesiog turėtų bandyti atrasti, kas joms patinka. Yra tiek daug mokslo mugių, mokslo muziejų. Mokslas šiandien yra kur kas arčiau nei anksčiau. Kiekvienas turi kompiuterį, ir jei žmogus susidomi tuo, kaip veikia algoritmas, kuris yra „už“ technologijų, tai jau – pirmas žingsnis. Nesvarbu, ar esi vaikinas, ar mergina, svarbu atrasti, kas tau patinka. K
– Minėjai, kad užsiimi rankdarbiais, ką dabar gamini?
– Kaip tik nusipirkau storą sąsiuvinį ir pradėjau kurti savo kelionių dienoraštį. Rašau savo prisiminimus, klijuoju įvairias iliustracijas, kuriu koliažus. Šiame projekte dirbant tenka labai daug keliauti. Štai per ateinančias dvi savaites pamatysiu dvi šalis, kuriose niekada nebuvau.
– Kokia situacija su lyčių pusiausvyra tavo dabartinėje mokslo grupėje, kurioje dirbi?
– Jei žiūrėtume į skaičius, viskas atrodo puiku – pusė tyrėjų yra moterys, pusė – vyrai. Kitas vaizdas pasimato, kai atkreipi dėmesį į pareigas. Yra keturių skirtingų lygių tyrėjai – jaunesnysis tyrėjas, tyrėjas, vyresnysis ir vyriausiasis tyrėjas. Tarp aukščiausias pareigas užimančiųjų yra tik viena moteris – mano darbo vadovė. Tačiau žiūriu į tai optimistiškai – viskas keičiasi. Mes užaugsime, tos moterys, kurios šiandien yra tyrėjos, taip pat pakils pareigose. Situacija pasikeis. Žinoma, jeigu kalbėtume apie tyrimų lauką, kuriame dirbu – aviacijos inžinerija – jame labai stipriai dominuoja vyrai. Tai matyti ir konferencijose, kuriose dažnai tenka dalyvauti.
– Ką laimėtų inžinerijos, technologijos, tiksliųjų mokslų sritys, jei jose būtų daugiau moterų?
– Praplėsčiau sąvoką – ne daugiau moterų, o daugiau įvairovės. Įvairovė suteikia platesnį požiūrį, kas yra labai svarbu, kalbant apie mokslą, inovacijas, technologijas. Kai žiūri iš vienos pusės, turi tik vienos plokštumos vaizdą, greičiausiai jį yra pamatęs ir kažkas iki tavęs. Jei žiūri iš kelių perspektyvų – iš skirtingų kultūrų, skirtingų lyčių ir panašiai – matai daugiaplanį vaizdą.
– Tenka girdėti, kad moteris, jei nori pasiekti tokių pat pareigų kaip vyras, turi būti už jį geresnė – atkaklesnė, darbštesnė, protingesnė. Ar tu tai jauti?
– Nežinau, apie tai negalvoju. Aš noriu būti geresnė už save vakar. Nedirbu dėl to, kad įrodyčiau vyrams, jog esu geresnė už juos. Tai – ne mano tikslas. Apskritai, nemanau, kad derėtų save lyginti su kitais, nors, tiesą pasakius, tai – didžiausia doktorantų problema.
– Kalbant apie doktorantūrą – ką norėtum dirbti ją baigusi?
– Niekada neklausk doktoranto apie jo ateities planus! Tai – pats baisiausias klausimas. Tiesą pasakius, nežinau. Nesu tikra, ar noriu likti akademijoje, nes man nelabai patinka dėstyti. Galbūt norėčiau dirbti versle. Tačiau apie tai dar anksti šnekėti.
– Ar norėtum likti Lietuvoje po studijų?
– Nežinau. Grįžti atgal į Turkiją šiuo metu sudėtinga – dėl politinės situacijos, sąlygos mokslininkams yra labai nepalankios. Lietuvoje man patinka daug kas. Pirmiausia, gamta. Netgi (negaliu patikėti, kad taip sakau!), oras. Čia atvykau, norėdama pamatyti tikrą žiemą, ir ją pamačiau – su daugybe sniego. Nepatinka seksistiniai juokeliai – ne tik socialinėje aplinkoje, bet ir darbe. Nepatinka, kad žmonės sprendžia apie mane iš mano išvaizdos. Kiekviena šalis turi savo privalumų ir trūkumų. Kita vertus, kad ir kur nuvykčiau, visada būsiu svetimšalė.
– Kiek tau tai svarbu?
– Nelabai. Kur kas svarbiau – aplinka, kurioje dirbi. Kiek ji atvira tarptautiškumui, kultūrinei įvairovei.
„Moterys ir technologijos“ yra Kauno technologijos universiteto turinio projektas apie moteris, dirbančias technologijų, inžinerijos, inovacijų srityje. Šio projekto tikslas – griauti visuomenėje įsigalėjusius lyčių stereotipus, susijusius su profesijų pasirinkimu ir pasiekimais mokslo srityje.
